Pasivaikščioti po Vilniaus kapines – šiokia tokia atrakcija, kuriai neatsispiria daugybė žmonių. Seniau ir aš vaikštinėjau po kapus. Tiesiog žiūrinėjau, kad žmogus gyveno, kokia buvo tuo metu mada. Štai 20 amžiaus pradžioje paminklai Vilniuje buvo gana paprasti ir kuklūs. Gražiai nušlifuotas nupjautos piramidės formos granito akmuo su viršūnėje įkaltu kalvio nukaldintu kryžiumi. Ant kapo iškaltas vardas, o kartais net ir epitafija – „Liūdi vaikai“. Tiesa, dabar tų užrašų įžiūrėti kartais ir nepavyksta, nes laikas palygino užrašų griovelius. Po II pasaulinio karo vyravo kitos mados. Paminklai jau gaminami įvairesnių formų, ant jų tvirtinamos apvalios (tiksliau, ovalios) nuotraukos. Nežinau tik iš kokios medžiagos, kad išsilaikė taip ilgai. Yra ir skulptūrų – angelų, nukirstų medžių kamienų, saulių… Matyt tie žmonės savo laiku buvo kažkuo labai nusipelnę… Nuo 80-jų praeito šimtmečio metų vis dažniau galima sutikti ir portretų, išraižytų akmenyje. Toks menas atrodo gana natūraliai. Juk ne kiekvienas akmenskaldys gali iš kalti graviūrą ant akmens. Tai ne dabartinės technologijos…
Dabartinės mados pradeda stebinti – kai kur galima pamatyti vos ne žmogų visu kūnu. Kitur dėmesį kreipia takai, sudaryti iš spalvotų akmenėlių. Paminklas – nieko ypatingo, o štai aplinka stebina. Dabartinė paminklų mada yra labai praktiška ir įspūdinga. Nedidelis vienos dalies paminklas, pastatytas ant granito plokštėmis apdengto kapo. Prabangu ir tuo pačiu kuklu. Kai kur matyti dviejų dalių paminklai, dažnai iš skirtingos spalvos granito. Metalo mažai, nes jis pas mus Lietuvoje greitai rūdija. Granito plokštės vis dar derinamos su spalvota skalda, iš kurios daromos visokios saulės, žvaigždės, angelo sparnai, tačiau ši mada po truputį nyksta.
Kas toliau?
Jau dabar galima pastebėti, kai ant antkapio atsiranda nedidelės kvadratinės plokštelės. Tai vieta pelenų urnai įleisti. Nebereikia kasti kapo duobės – ateina vyrai su stulpų grąžtu, išgręžia žemėje skylę, ten lieka tik nuleisti urną su mirusiojo pelenais ir užkasti kelis kastuvėlius smėlio. Tada lieka tik uždengti granito plokštelę ir viskas. Akivaizdu, kad memorialinės plokštės yra kita mada. Tame 2×2 metro plotelyje galėsime palaidoti didelę kelių asmenų šeimą neatkasinėdami jų palaikų. Tiesiog išimsime plokštelę, įleisime urną, o po kelių mėnesių toje vietoje įdėsime kitą plokštelę su iškaltu vardu ir pavarde, bei gyvenimo data. Visi paminklai Vilniuje bus gana monotoniški, nes atrodo, kad pradeda ir mūsų laidojimo tradicijos kuklėti. Prie mirusiojo gedime vis trumpiau, jau nebe 4 dienas, o tik 2. Mažiau pinigų leidžiame gėlėms, daugiau paliekame vokelyje aukų dėžutėje. Vengiame gyvos žemės ant kapo, nes nebenorime jos laistyti, ravėti ir prižiūrėti. Ateina suvokimas, kad tik akmuo yra amžinas. Jei seniau sodinome medžius, dabar juos rauname, kad jų išsikerojusios šaknys neišvartytų paminklų. Paminklai Vilniuje dažnai apgadinami dėl augmenijos, todėl ši „prabanga“ ir toliau bus naikinama.
Pasivaikštau ir po kapines ne Vilniuje. Pasaulis globalus – mados sostinėje ir provincijoje beveik nesiskiria. Gal ten jos ateina ne taip greitai… Gaila tik, kad prižiūrėti pats negaliu. Samdau kapinių priežiūros specialistus iš Monumentas.lt. Jie aptvarko kapus, nuvalo paminklus, suranka šiukšles. Pats nueinu į kapines tik per lapkričio 1. Ir tai daugiau laiko praleidžiu ne prie savo artimųjų kapo, bet gėrėdamasis visu kapinių vaizdu. Ramu kažkaip, gera, matyti tiek žvakučių. Susigraudinu kartais, kai matau kapą be žvakučių. Ten žmogus mirė iš tikrųjų, jei jo niekas nebeprisimina ir nebeuždega žvakelės…
Parašykite komentarą