Vienas geriausių dalykų, ką gali padaryti žmogus, tai pasimokyti iš kitų klaidų. Arba – dar geriau – iš jų pergalių. O kur tai daryti, jei ne knygose? Autobiografijos ir istorinės knygos tampa tarsi langais į praeitį, pro kuriuos galima paspoksoti, pamąstyti, pasijuokti ar net pasibaisėti. Jos nėra sausa informacija. Jos – pilnos kraujo, prakaito ir ašarų. Kartais – ir šampano burbuliukų, jeigu kalbame apie šiek tiek laimingesnes pabaigas.
Ir nors atrodytų, kad kas iš to – perskaitai, sužinai, pamiršti – bet ne. Tokios knygos dažnai lieka su mumis ilgam. Ne todėl, kad atmintinai išmokstam datas ar pavardes. O todėl, kad jos sujudina vidų. Priverčia žvilgtelti į pasaulį iš kito kampo. Pagalvoti: „O kaip būčiau pasielgęs aš?“ Ir būtent čia slypi jų jėga.
Tikros istorijos iš tikrų gyvenimų
Autobiografijos yra šiek tiek kaip pasivaikščiojimas žmogaus galvoje. Kai skaitai Baracko Obamos „Pažadėtąją žemę“, beveik jauti, kaip jis sėdi priešais tave ir pasakoja. Be pompastikos, be kaukių. Apie politinius užkulisius, asmenines dilemas, nuovargį ir viltį. Arba kai skaitai Michelle Obama „Mano istoriją“ – tai ne tik buvusios pirmosios ponios memuarai, tai ir moters, mamos, profesionalės kelionė. Tokie tekstai primena, kad už žinomų pavardžių slypi žmonės. Su abejonėm, nesaugumu, bet ir su užsispyrimu.
Panašų jausmą kelia ir Volodymyro Zelenskio istorijos – tiek knygose, tiek dokumentikoje. Jo metamorfozė iš komiko į karo meto prezidentą – tai ne filmo siužetas, tai realybė. Ir kai matai, kaip žmogus susiduria su pasaulinio lygio krize, o tuo pačiu išlaiko orumą ir drąsą – tai ne tik įkvepia, bet ir verčia susimąstyti: ką iš tiesų reiškia būti lyderiu?
Istorija, kuri vyksta dabar
Mes gyvename labai įdomiais laikais. Taip, kiekviena karta taip sako. Bet rimtai – kai istorija ne tik vyksta, bet ir yra dokumentuojama beveik realiu laiku, tai tampa neįtikėtina galimybe. Geros knygos apie šiuolaikinius įvykius – tarkim, apie karą Ukrainoje, pandemijos valdymą, JAV politines krizes – jos padeda ne tik suprasti, kas vyko, bet ir kodėl.
Pavyzdžiui, Timothy Snyder „Tirana: dvidešimt pamokų iš dvidešimtojo amžiaus“ – tai knyga, kuri atrodo parašyta vakar, bet iš tikrųjų kalba apie praeitį. Ir daro tai nepaprastai aktualiai. Arba Anne Applebaum „Geležinis uždanga“ – apie komunizmo įsigalėjimą Rytų Europoje. Tokios knygos veikia kaip perspėjimai. Primena, kad istorija mėgsta kartotis. Ypač, kai žmonės pamiršta, kaip viskas baigėsi praėjusį kartą.
Kas mus formuoja?
Ar kada nors pagalvojai, kodėl vieni žmonės palūžta, o kiti – tampa herojais? Tokios knygos leidžia pažvelgti ne tik į įvykius, bet ir į vidinį pasaulį. Kai skaitai autobiografines ar istorines knygas, tampi tarsi psichologu. Matai, kas formavo tų žmonių vertybes, kas juos skaudino, kas motyvavo. Ir tada supranti, kad net patys didžiausi veikėjai pradėjo kaip paprasti žmonės.
Ir čia slypi dar viena tokios literatūros dovana – ji demistifikuoja žvaigždes. Parodo, kad už šūkių, kalbų ir spaudos pranešimų stovi žmogus. Kartais pavargęs, kartais pasimetęs, bet bandantis. Kaip mes visi.
Kodėl verta skaityti šiandien?
Nes šiandien – dar ne vakaras. Nes tai, ką darome šiandien, taps rytojaus istorija. Skaitydami apie tai, kaip kiti išgyveno permainas, karus, sistemas, krizes – galime išmokti išvengti bent kelių klaidų. O gal – išdrįsti veikti, kai reikia. Net jei tai reiškia tiesiog pakelti balsą dėl neteisybės ar išeiti į gatvę, kai svarbu.
Ir galiausiai – šios knygos leidžia patikėti, kad kiekvienas turime galimybę palikti pėdsaką. Gal ne visiems teks vadovauti šaliai ar kovoti fronte, bet mūsų sprendimai, vertybės, pasirinkimai – visa tai tampa istorijos dalimi. Net jei niekada nebus parašyta knyga apie mus.
Parašykite komentarą